Tas kovo penktadienis ‚Vaivorykštės“ gimnazijoje buvo eilinė darbo diena, kai šios ugdymo įstaigos fizikos mokytojas metodininkas Romanas Rimkevičius vedė taip pat eilinę fizikos pamoką dešimtokams tema „Akies optinės savybės“. Savo vizijose turėjau tikslą kada nors stebėti kolegos Romano darbą pamokoje, jo mokinių nuostatas į savo pareigas- ir ta diena atėjo. Jaukiame fizikos kabinete, kur viskas bylojo apie sistemingą fiziko darbą – lentynose mokinių darbai, modeliai, lentose pastabos, nuorodos, mokinių grupinės darbo vietos, parengiamajame kambaryje stende patalpinta įvairiausia informacija ir pan. (kad tik ko nepamiršti!) – įtikino, kad kolega turi savo darbo sistemą, savitą metodiką, ką ne kartą pastebėjau ir jaučiau ištisas 45 minutes.

Jau greit dešimt metų, kai atvykęs iš Pasvalio (ten mokiniams skirta 11 metų) į „Vaivorykštę“, čia įsitvirtino, manyčiau, ilgam – rado ne tik save, bet ir mokinius, kurie jo tarsi laukė. Ramaus būdo, dalykiškai ir metodiškai pasirengęs fizikos mokymui, šio dalyko , sakyčiau, patriotas, kolega Romanas gali didžiuotis – beveik kasmet jo mokiniai yra pakviečiami į šalies fizikos olimpiadas, jų tarpe yra prizininkų o ir šiaip ten nuvykę gėdos nei savo gimnazijai, nei rajonui nepadaro, vykstama į šalies K. Baršausko fizikos konkursus ir čempionatus, sėkmingai išlaiko ir skaitlingai renkasi fizikos VBE. Sako, fizika yra vienas sunkiausių mokslų, tačiau esu tikras, kad ne visi kolegos mokiniai su tuo sutiktų pabrėždami, kad ir vienas įdomiausių. Ar čia ne jų mokytojo nuopelnas?

Grįžtu į pamoką... “Kūdikis mokosi savarankiškai fizikos ir matematikos!“- nustebino mane toks mokytojo pastebėjimas, ne mažiau ir dešimtokus. Ir kas bendro čia su pamokos tema? Mokytojas, toli „palikęs“ vadovėlinę medžiagą, čia rado ryšį tarp savo dėstomo dalyko ir biologijos, žmogaus fizikos (biofizika). Mačiau, dešimtokai darbingai sujudo. Netradiciniai eksperimentai su savo akimis, ausimis, mąstyti verčiąs klausimas apie sveiką gyvenimo būdą tausojant normalų regėjimą – visa tai ne tik domino mokinius, bet kartu vertė nelikti abejingiems ir išsakyti savo nuomonę, nebijant klysti ar likti nesuprastiems. Ir ne tik Šarlotė ar Vytautas su Karoliu, bet kiekvienas dešimtokas pamokos eigoje ne minutes skaičiavo, o gerte gėrė žinių paslaptis, kurias vienaip ar kitaip atskleisdavo mokytojas. Ir visiems mokiniams galop pasidarė visiškai aišku, kuo skiriasi trumparegystė nuo toliaregystės, ar tik dėl įvaizdžio nešiojami akiniai, kuo paremta žinoma patarlė : „Saugok kaip savo akies vyzdį (akį)“. Pamokos pabaigoje garsiniam gimnazijos signalui paskelbus pamokos pabaigą , įsitikinau, jog jis- mokytojui. Tik tada dešimtokai ramiai, kupini įspūdžių, paliko kabinetą. Drausmė ir pareiga- toks, darau išvadą, kolegos darbo devizas, ko mokomi ir išmokomi jo ugdytiniai.

Būtų galima dar daug kalbėti, kas džiugino stebėtojų ausis ir akis (pamoką stebėjome dviese). Ir jeigu šalutinis asmuo pamokoje pasijauti tarsi mokiniu, atlikdamas tai, ką mokytojas rekomenduoja mokiniams,- tai jau daug. Kaip ir paskaitose seminarų metu – ar kiekvienas oratorius „darbingai“ išklausomas? Gal čia ne visuomet būna klausytojų abuojumas...

... Palikau kolegos fizikos kabinetą susimąstęs ir jausdamas baltą „pavydą“- kiekvienas mūsų turime savas tiesas, tradicijas, įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Ir džiugu, jei šios ir kitos, nepaminėtos vertybės yra įaugusios į sielą, sąmonę ar širdį ir tai padeda rasti save – tuomet verta žengti laiko patikrintu keliu, mažiau žvalgantis į šalis. Kaip ir anas dainininkas – išlikti savimi jam siūlo teisėjai, netgi kritikai.

Adomas Neimontas